Efesas – turkiškas alus, tačiau šįkart apie istorinį miestą

Nors Izmire buvo pakankamai vėsu, Efesas mus palepino šiluma ir saule. Tad antrosios dienos pradžia buvo visai neprasta. 

Anksti ryte turkai įsodino mus į autobusiuką ir žinojome tik tiek, jog važiuojame į Selčiuk miestelį, o kaip nukakti į Efesą, neaišku. Tačiau skambūs turkų šūksniai: "Efes, Efes!" mums pirmą kartą labai padėjo.

Iš tiesų dar prieš kelionę sužinoję šios vietovės pavadinimą, beveik visi manėme, jog tai turkiško alaus „Efes“ gimtinė ir tikėjomės aplankyti alaus muziejus. Deja, mūsų vizijos buvo nutolusios nuo realybės. 

Efese ne alaus muziejus lankėme, o vieną labai garsią ir didingą istoriją turėjusių miestų. Jis buvo tiek senovės graikų, persų, Aleksandro Didžiojo, romėnų ir bizantiečių valdžioje ir tapo netgi valstybe. Todėl čia išlikęs gausus istorinis palikimas. O išvažiuoti iš Efeso tiesiog negalima be asmenukės prie Celsijaus bibliotekos. 

Antra kelionės diena, o jau mano draugė kinė pasidarė daugiau negu 1000 nuotraukų. Tad iškilus grėsmei perpildyti telefono atmintį, teko palikti Efesą.

Grįždami maloniai pabendravom su australėm apie tai, kaip joms nusibosta imituoti kengūras, kai žmonės nesupranta, iš kurios šalies jos yra arba painioja su Austrija (ne visi vienodai gerai mokėmės geografijos).

Laukdami autobuso į Pamukalę, vaikštinėjome Selčiuk miestelio gatvėmis. Vietiniai mums pasiūlė nueiti prie vienos gražios pilies ant kalno. Dvejojome, nes buvome pavargę bei įsitikinę, jog nieko įspūdingo gi nebepamatysim.

Visgi pasukom tuo keliu link pilies ir nustebom: vidury miesto antikinės kolonos iš po žemės stūkso. Tiesiog. 

Užlipę į kalną, pasigerėjom tikrai gražiu vaizdu, o ir antikinių miestų liekanų čia tikrai buvo gausu. Tad praminėm Selčiuk "mažuoju Efesu" ir padarę tokį atradimą išvykome į Pamukkalę. 

 

Günaydin, Izmir!

8 valandos autobusu Stambulas-Izmiras ir dar poros valandų trukmės bandymas ištrūkti iš autobusų stoties. Sugaišti maždaug 10 valandų kelionei, o iškart išėjus į Izmiro gatves turi susitikti žmogų, mokėjusį tiek pat už vienos valandos skrydį tuo pačiu metu.

Visgi kelione autobusu buvome maloniai nustebinti aptarnavimu: dalinami užkandžiai, pilstoma arbata. Pasijutome keliaujantys lėktuvu.

Daugiausia laiko praleidome Izmiro vaikštinėdami Izmiro pakrante, kurią vietiniai vadina panašią į Stambulo Istiklal gatvę. O mes stebėjomės, iš kur galėjo atsirasti toks palyginimas.

Įsiamžinome prie Izmir Clock Tower (laikrodžio bokšto - Izmiro įžymybės), pamaitinome balandžius ir susitikome su mūsų rūpestinguoju host'u. Jis buvo istorijos bei geografijos mokytojas ir mėgo pasakoti apie savo nuotaikingą laisvalaikį baruose ir naktiniuose klubuose. Pasidarė įdomu, kaip elgiasi jo mokiniai, susitikę savo mokytoją tokiose vietose.

Spalio pabaigoje įprastai Izmire būna šilta, tačiau būtent ta diena turėjo būti vėjuota ir šalta (netgi 14 laipsnių!!). Todėl dėl kaustančio šalčio nesimėgavom vakariniu pasivaikščiojimu jūros pakrante, kurioje buvo apstu Atatiurko portretų, vėliavų, ir originalių jų kompiliacijų. Mat buvo intensyviai ruošiamasi Atatiurko mirties minėjimui, kai lygiai TAI minutei (taip, jo mirties laiką būtina žinoti labai tiksliai) visi žmonės nusčiūva Atatiurko pagerbimui. Taip, jis turi didžiulį autoritetą Turkijoje.

Grįžtant prie kelionės po Izmirą. Be abejo, kai atvažiuoji susipažinti su miestu, kažkodėl nusprendi aplankyti zoologijos sodą. Tas pats, kaip atvažiuoti į Vilnių, pasiselfint prie katedros ir rotušės ir išvažiuoti su gyvūnėliais pabendrauti. Na, nieko prieš gyvūnus neturiu, bet mūsų pasirinkimas tuo metu buvo savotiškas.