8 valandos autobusu Stambulas-Izmiras ir dar poros valandų trukmės bandymas ištrūkti iš autobusų stoties. Sugaišti maždaug 10 valandų kelionei, o iškart išėjus į Izmiro gatves turi susitikti žmogų, mokėjusį tiek pat už vienos valandos skrydį tuo pačiu metu.
Visgi kelione autobusu buvome maloniai nustebinti aptarnavimu: dalinami užkandžiai, pilstoma arbata. Pasijutome keliaujantys lėktuvu.
Daugiausia laiko praleidome Izmiro vaikštinėdami Izmiro pakrante, kurią vietiniai vadina panašią į Stambulo Istiklal gatvę. O mes stebėjomės, iš kur galėjo atsirasti toks palyginimas.
Įsiamžinome prie Izmir Clock Tower (laikrodžio bokšto - Izmiro įžymybės), pamaitinome balandžius ir susitikome su mūsų rūpestinguoju host'u. Jis buvo istorijos bei geografijos mokytojas ir mėgo pasakoti apie savo nuotaikingą laisvalaikį baruose ir naktiniuose klubuose. Pasidarė įdomu, kaip elgiasi jo mokiniai, susitikę savo mokytoją tokiose vietose.
Spalio pabaigoje įprastai Izmire būna šilta, tačiau būtent ta diena turėjo būti vėjuota ir šalta (netgi 14 laipsnių!!). Todėl dėl kaustančio šalčio nesimėgavom vakariniu pasivaikščiojimu jūros pakrante, kurioje buvo apstu Atatiurko portretų, vėliavų, ir originalių jų kompiliacijų. Mat buvo intensyviai ruošiamasi Atatiurko mirties minėjimui, kai lygiai TAI minutei (taip, jo mirties laiką būtina žinoti labai tiksliai) visi žmonės nusčiūva Atatiurko pagerbimui. Taip, jis turi didžiulį autoritetą Turkijoje.
Grįžtant prie kelionės po Izmirą. Be abejo, kai
atvažiuoji susipažinti su miestu, kažkodėl nusprendi aplankyti zoologijos sodą.
Tas pats, kaip atvažiuoti į Vilnių, pasiselfint prie katedros ir rotušės ir
išvažiuoti su gyvūnėliais pabendrauti. Na, nieko prieš gyvūnus neturiu, bet mūsų pasirinkimas tuo metu buvo savotiškas.
