Daugiau negu nakvynė: paversk Couchsurfing savo gyvenimo būdu!

Couchsurfing platforma yra gerai žinoma kaip piniginei draugiškas keliavimo būdas a.k.a. „nemokama nakvynė už bendravimą“. Visgi pastebėjau, jog daugiau kalbama apie užsieniečių apgyvendinimą ar nakvynę jų namuose. Kaip paversti couchsurfing savo gyvenimo būdu, jei negali hostinti svečių arba pats retai keliauji?

Iš tiesų kartais surferiai nebūtinai ieško vietos nakvynei. Taigi šalia statuso „priimu svečius“ ar „galbūt priimu“, pagaliau atsirado „noriu susitikti“, kuri leidžia Tave surasti norintiems pabendrauti, pasivaikščioti po miestą. Pati susitikau su ne vienu turistu, kuris mieliau naktis praleidžia jaukių viešbučių kambariuose, o couchsurfing naudoja norėdami susitikti ir kartu pasižvalgyti po miestą.

Susitikimai su atvykusiais užsieniečiais yra vertinga abipusė patirtis. Tokie susitikimai tau bus įdomūs, jei nori sužinoti apie jų kelionių įspūdžius, kurie gali būti naudingi Tavo planuojamoms kelionėms arba kontaktų užmezgimui, jei planuosi kada nors vykti į jų gyvenamąjį miestą. Tuo tarpu atvykėliai dažnai teiraujasi rekomendacijų apie lankytinas vietas, tradicinius patiekalus ir kt. Vieną kartą dosnus turkas mane paliko be žado, atvežęs tris didžiules dėžes turkiškų saldumynų (vieną didelę baklavos, dvi turkiško lokum dėžes). Visgi žinodama neįtikėtiną jų neįtikėtiną dosnumą, gerokai nustebau tokiu poelgiu (ir ne, siūlytis į poras jis jokių intencijų neturėjo, aš jau žinau juos :) ). 

Taigi toks susitikimo būdas su užsieniečiais, atvažiavusiais pasižvalgyti po Lietuvą, man padėjo užmegzti naujas pažintis bei padėti užsieniečiams net ir neturėdama galimybių jų apgyvendinti. Beje, couchsurfingu nesinaudoju kiekvienąkart vykdama į kitas šalis (tačiau labai stengiuosi), todėl džiaugiuosi galėdama kitais būdais įsitraukti į virtualią couchsurfing bendruomenę.

Efesas – turkiškas alus, tačiau šįkart apie istorinį miestą

Nors Izmire buvo pakankamai vėsu, Efesas mus palepino šiluma ir saule. Tad antrosios dienos pradžia buvo visai neprasta. 

Anksti ryte turkai įsodino mus į autobusiuką ir žinojome tik tiek, jog važiuojame į Selčiuk miestelį, o kaip nukakti į Efesą, neaišku. Tačiau skambūs turkų šūksniai: "Efes, Efes!" mums pirmą kartą labai padėjo.

Iš tiesų dar prieš kelionę sužinoję šios vietovės pavadinimą, beveik visi manėme, jog tai turkiško alaus „Efes“ gimtinė ir tikėjomės aplankyti alaus muziejus. Deja, mūsų vizijos buvo nutolusios nuo realybės. 

Efese ne alaus muziejus lankėme, o vieną labai garsią ir didingą istoriją turėjusių miestų. Jis buvo tiek senovės graikų, persų, Aleksandro Didžiojo, romėnų ir bizantiečių valdžioje ir tapo netgi valstybe. Todėl čia išlikęs gausus istorinis palikimas. O išvažiuoti iš Efeso tiesiog negalima be asmenukės prie Celsijaus bibliotekos. 

Antra kelionės diena, o jau mano draugė kinė pasidarė daugiau negu 1000 nuotraukų. Tad iškilus grėsmei perpildyti telefono atmintį, teko palikti Efesą.

Grįždami maloniai pabendravom su australėm apie tai, kaip joms nusibosta imituoti kengūras, kai žmonės nesupranta, iš kurios šalies jos yra arba painioja su Austrija (ne visi vienodai gerai mokėmės geografijos).

Laukdami autobuso į Pamukalę, vaikštinėjome Selčiuk miestelio gatvėmis. Vietiniai mums pasiūlė nueiti prie vienos gražios pilies ant kalno. Dvejojome, nes buvome pavargę bei įsitikinę, jog nieko įspūdingo gi nebepamatysim.

Visgi pasukom tuo keliu link pilies ir nustebom: vidury miesto antikinės kolonos iš po žemės stūkso. Tiesiog. 

Užlipę į kalną, pasigerėjom tikrai gražiu vaizdu, o ir antikinių miestų liekanų čia tikrai buvo gausu. Tad praminėm Selčiuk "mažuoju Efesu" ir padarę tokį atradimą išvykome į Pamukkalę.