Nors Izmire buvo pakankamai vėsu, Efesas mus palepino šiluma ir saule. Tad antrosios dienos pradžia buvo visai neprasta.
Anksti ryte turkai įsodino mus į autobusiuką ir žinojome tik tiek, jog važiuojame į Selčiuk miestelį, o kaip nukakti į Efesą, neaišku. Tačiau skambūs turkų šūksniai: "Efes, Efes!" mums pirmą kartą labai padėjo.
Iš tiesų dar prieš kelionę sužinoję šios vietovės pavadinimą, beveik visi manėme, jog tai turkiško alaus „Efes“ gimtinė ir tikėjomės aplankyti alaus muziejus. Deja, mūsų vizijos buvo nutolusios nuo realybės.
Efese ne alaus muziejus lankėme, o vieną labai garsią ir didingą istoriją turėjusių miestų. Jis buvo tiek senovės graikų, persų, Aleksandro Didžiojo, romėnų ir bizantiečių valdžioje ir tapo netgi valstybe. Todėl čia išlikęs gausus istorinis palikimas. O išvažiuoti iš Efeso tiesiog negalima be asmenukės prie Celsijaus bibliotekos.
Antra kelionės diena, o jau mano draugė kinė pasidarė daugiau negu 1000 nuotraukų. Tad iškilus grėsmei perpildyti telefono atmintį, teko palikti Efesą.
Grįždami maloniai pabendravom su australėm apie tai, kaip joms nusibosta imituoti kengūras, kai žmonės nesupranta, iš kurios šalies jos yra arba painioja su Austrija (ne visi vienodai gerai mokėmės geografijos).
Laukdami autobuso į Pamukalę, vaikštinėjome Selčiuk miestelio gatvėmis. Vietiniai mums pasiūlė nueiti prie vienos gražios pilies ant kalno. Dvejojome, nes buvome pavargę bei įsitikinę, jog nieko įspūdingo gi nebepamatysim.
Visgi pasukom tuo keliu link pilies ir nustebom: vidury miesto antikinės kolonos iš po žemės stūkso. Tiesiog.
Užlipę į kalną, pasigerėjom tikrai gražiu vaizdu, o ir antikinių miestų liekanų čia tikrai buvo gausu. Tad praminėm Selčiuk "mažuoju Efesu" ir padarę tokį atradimą išvykome į Pamukkalę. 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą